Mikė Pūkuotukas ir Knysliukas arba kaip vis dėl to gerai

I'm sorry for my English speaking friends, but this post is in Lithuanian. Anyway, if you are too curious, just ask, I will try to tell you summary.
Kaip vis dėlto gerai, kad mes turime vienas kitą! Mikė Pūkuotukas linktelėjo. - Tu įsivaizduok: manęs nėra, tu sėdi vienas ir nėra su kuo pasišnekėti. ...- O tu kur? - Manęs nėra. - Taip nebūna, - pasakė Mikė Pūkuotukas. - Aš irgi taip manau, - pasakė Paršelis. - Bet štai staiga - manęs visai nėra. Tu vienas. Ir ką gi tu darysi? - Eisiu pas tave. - Kur? - Kaip - kur? Į namus. Ateisiu ir sakysiu: "Kodėl tu neatėjai, Paršeli?" O tu sakysi... - Tai kvaila! Ką gi aš sakysiu, jeigu manęs nėra? - Jei nėra namuose, vadinasi, išėjai pas mane...(A.A.Milne)

Šįkart tik lietuviškai, nes nors ir anglišką Mikės Pūkuotuko knygą po ranka turiu, nelabai turiu noro ir laiko ieškoti kur konkrečiai šita ištrauka slepiasi, o savamoksliu vertimu užsiimti irgi nesinori - kam tokią gražią knygą gadinti :) Taigi, štai tokios mintys (kaip Pūkuotuką ir Knysliuką) mane kamavo jau gerą mėnesį, nes kad ir kaip smagu būtų čia, kartais pasiilgsti namų ir draugų..Ypač vieno žmogeliuko, su kuriuo vandenys perplaukti, ugnys užgesintos, dag sriubyčių išgerta, ir bulvių košės suvalgyta, o kur dar pyragai ir dar daug visokiausių nuotykių ir nutikimų nutikę..O kai pagalvoji - juk viskas prasidėjo nuo šokolado..Galiu nuoširdžiai pasakyti, kad kai apie JĄ galvoju, man pasidaro gera ir liūdna - ir beveik visada tiek rašydama laišką, tiek skaitydama, net ir rašydama šį įrašą - graudinuosi (zuika, nesigraudink!tau negalima). Nežinau kodėl - taip tiesiog gaunasi..Berašydama šitą postą pagalvojau - o gal tai meilė? Kaip bebūtų, kartais norisi spalvų gyvenime - tada dairomės vaivorykštės. O jei netyčia vaivorykštės nėra - žvilgtelkit pašto dėžutėn. Ką ten atrado mano mylimiausia draugytė - pamatysite šio įrašo pabaigoje.. Jos reakcija mane privertė su simąstyti, o kas vis dėl to geriau, gauti ar duoti? Man patinka duoti..Ypač kai kitam tikrai to reikia..Ir nebūtinai tai turi būti kažkas materialaus, net toks banalus dalykas kaip šypsena gali padaryti stebuklus. Aš jums sakau :).
P.S. Man atrodo man reikia keisti blogo dizainą, nes paveikslėlius tenka sumažinti iki minimumo, kad jie tilptų visi ir nenukirsti. Tikiu, mano žmogus, kuriam tai pavesta padaryti neapsidžiaugs....